Šį kartą aptarsiu pastebėjimus iš kur atsiranda baimė gyvūnams ir kaip to išvengti.
IŠ KUR TA BAIMĖ
Pastebėjau, kad didžiąją dalį baimių gyvūnams vaikai perima iš savo tėvų, nes pastarieji nevisada
teigiamai į tai žvelgia. Kaip tai atsitinka? Gal jūs net nepastebite, bet:
Jei
sakote vaikui - "atsargiai, neik prie šuniuko
- įkas",
"neliesk", "neišsitepk" - tai labai tikėtina, kad vaikas pradės bijoti ir tokiu būdu taip užkertate vaikui patirti nuostabių išgyvenimų, kuriuos gali suteikt net ir trumpas gyvūnėlio apkabinimas ar paglostymas.
Manau,
kad vaikas pats niekada neišsigąs, jei prieš tai nebus prigąsdintas tėvų.
Žinoma, gali būti ir agresyvių gyvūnų, kurie gali užpulti vaiką. Bet čia tėvai turi įvertinti situaciją. Norėtųsi, kad vaikučiai neturėtų jokių išankstinių baimių gyvūnų atžvilgiu. Gal jie ir nėra patys švariausi žemėje padarai, bet sterilumas taip pat nėra vertybė, o tai jau atskira tema ;)
KAIP
PRIEITI PRIE ŠUNS
Pirmiausia
patarčiau vaikui (ir suaugusiam)
tiesiog atsitūpus ar atsisėdus pakviesti šunį (kalbu apie naminius, svečiuose
ir pan., ne gatvinius), rodant žaisliuką ar skanumyną. Šuo turi pats prieit prie Jūsų. Jei bandysit patys prie jo eit ar vytis, greičiausiai rezultatas bus priešingas,
tik išgąsdinsit baikštesnį. Beje, gyvūnai dažniausiai gali įkąst ne iš agresijos, o iš baimės, gindamiesi.
Pabrėžčiau, jog nereikėtų mažų vaikų palikti vienų su mažais gyvūnais, reikia saugoti juos
vienus nuo kitų, t.y. prižiūrėt, kad skaudžiai nesuspaustų, kad glostytų švelniai, netampytų už uodegos ar letenėlių.